Matyti. Girdėti. Tikėti. Raktas į jauno žmogaus augimą

Dalijamės dar vienu pokalbiu Marijos radijuje, kuriame apie jaunimą kaime kalbasi asociacijos „Trinus“ vadovas Edvinas Vrubliauskas ir VŠĮ „Ne imti, bet duoti“ vadovas Lukas Dvilevičius.

Laidą veda sociologė dr. ses. Daiva Kuzmickaitė MVS.

Laidoje keliami svarbūs klausimai: koks jaunimas gyvena kaimiškose vietovėse, kuo jis gyvena, ko jam reikia ir ar jis iš tiesų skiriasi nuo didmiesčių jaunimo. Visuomenėje dažnai akcentuojamas sėkmingas, aktyvus jaunas žmogus, tačiau kartu gyvas ir mitas, kad kaime augantis jaunimas yra pasyvus ar neturi veiklos. Pašnekovai kviečia pažvelgti į situaciją giliau ir klausia – ar tikrai taip yra?

Lukas dalijasi savo patirtimi dirbant su jaunimu Vilniaus rajone, kuriame prieš kelerius metus įkūrė pirmąjį jaunimo centrą. Šiandien jų rajone jau veikia šeši. Anot jo, kaimiškose vietovėse jaunimo gyvenimas dažnai apsiriboja dviem erdvėmis – namais ir mokykla, trūksta „trečios vietos“, kur jaunas žmogus galėtų būti savimi, bendrauti, augti. Nors veiklų formaliai yra (būreliai mokyklose), dažnai vidiniai barjerai trukdo jaunimui į jas įsitraukti.

Edvinas prisimena, kad dar prieš dešimtmetį kaimo mokyklų jaunimas buvo tarsi pamirštas – daug dėmesio buvo skiriama miestams. Kėdainiuose įkurtas dienos centras atskleidė įdomų reiškinį: susitikus miesto ir kaimo vaikams, gimė savotiška sintezė, praturtinanti abi puses. Didelę įtaką jaunimui daro ir skaitmeninis pasaulis. Socialiniuose tinkluose matomi sėkmės pavyzdžiai, nuomonės formuotojai kuria įspūdį, kad viskas lengvai pasiekiama. Tačiau regionuose gyvenančio jauno žmogaus realybė dažnai yra lėtesnė ir kuklesnė. Pasak Edvino, daug vaikų kaime praleidžia itin daug laiko prie ekranų – tėvai dažnai dirba ilgomis valandomis ar net paromis, todėl telefonas tampa pagrindine laisvalaikio leidimo priemone.

Pašnekovai pabrėžia, kad kaimiškose vietovėse mobilumas dažnai reiškia ir socialumą – kuo lengviau jaunas žmogus gali judėti, tuo daugiau galimybių bendrauti. Vienišumas išlieka vienu didžiausių iššūkių, nors bendruomenių formos keičiasi, santykio poreikis niekur nedingo. Priešingai – jis išlieka esminis. Santykiai kuriasi sunkiai, tačiau užsimezgę būna labai stiprūs. Būtent santykis yra viso darbo su jaunimu pagrindas. Įdomu tai, kad tiek kaimo, tiek miesto jaunimui naudinga patirti vieniems kitų aplinką. Kaimo vaikams įspūdį daro apsilankymai Vilniuje – skaitmenizuota aplinka, galimybių gausa. Tuo tarpu miesto vaikams kelionės į kaimą tampa nauju, ne mažiau įdomiu patyrimu.

Pašnekovai pabrėžia, kad kalbant apie jaunimą neužtenka vien paslaugų ar infrastruktūros, svarbus vertybinis pagrindas. Bendruomenė kuriama ne tik per veiklas, bet ir per santykį, tikrumą, priėmimą. Galima įkurti daugybę centrų, tačiau jei juose trūks širdies ir vertybinio pagrindo, jie neatlieps tikrųjų jaunimo poreikių.

Apibendrindamas Lukas išskiria tris esminius dalykus, kurių reikia jaunam žmogui: būti matomam, būti girdimam ir sulaukti kitų tikėjimo juo.

Spauskite ant nuotraukos norėdami paklausyti.