top of page
Search

Gatvės darbas parapijose: gyvenimas stiprėja kai jis dovanojamas, ir silpnėja kai patogiai įsitaisai

Updated: May 10, 2023


Dalinamės antru pokalbiu Marijos radijuje su seserimi Daiva K. Kuzmickaite. Šį kartą tema- gatvės darbas parapijoje. Pokalbyje dalyvauja du KSI Forumo organizacijų atstovai - Tomas Kurapkaitis, Pilaitės mikrorajono gatvės su jaunimu darbuotojas ir Ugnė Dunčytė, Pal. J. Matulaičio gatvės darbuotoja.


Gatvės darbas - tai socialinio darbo forma, kuomet darbuotojai eina į erdves su jaunimu, mezga kontaktą, ieško galimybių jiems padėti. Pokalbyje išgirsite apie gatvės darbo kilmę, apie tai, kaip vystantis ekonomikai svarbu nepalikti socialinio gyvenimo paraštėje. Apie tai, kaip per jaunuolius grąžiname atsakomybę bendruomenei, kad jaunų žmonių poreikiai būtų atliepti. Apie tai, iš kur ateina laikysenos dirbant gatvės darbą- socialinio mokslo ir bažnyčios socialinio mokymo.

Štai kelios pokalbio ištraukos:


„Pasisakome kas mes esame, nuraminame, kad mūsų tikslas yra atstovauti jus ir jūsų interesus, nesiruošiame jūsų kritikuoti ar išvaryti. Kai pasimato poreikiai, galime dirbti toliau“


„Paprastai einame su kuprinyte, kur būna koks nors kamuolys, stalo žaidimas, dviračių taisymo rinkinukas, stalo žaidimas, kas nors, kas padeda kokybiškiau leisti laiką. Kas padeda būti jų realybėje“


„Buvo situacija, man pagal funkcijas nepriklausė padėti, visuomenės akimis žiūrint neturėjau padėti, neatitinkau normų. Bet pažįstu tą jaunuolį, jis niekada neturėjo suaugusio žmogaus, kuris jį užstotų. Tai mano gailestingumo ženklas jam padėti, tai liudijimas, kad padarau šiek tiek daugiau nei priklauso. Nežinau ar pasielgiau teisingai, man irgi skauda, jaunuolis turi būti nubaustas, bet jis jau pakankamai nubaustas gyvenimo. Turiu jam paliudyti, kad jis yra vertas gailestingumo, pagalbos, priėmimo. Per savo asmeninį skausmą atsiveri, ir gydaisi pats, kartais turiu duoti daugiau nei priklauso, to reikia man. Jaunuolis man nėra klientas, bet jis yra mano bendrakeleivis, kuris sprendžia ir mano problemas, tarkim mano prisirišimą prie pinigų, jaunuolis keičia mane į kitą normą, į gailestingumo normą. Be garantijos, kad bus taip kaip aš norėčiau. Yra labai daug priimti tą neapibrėžtumą“.


„Galvoju apie daugybę dilemų, kuomet susiduriame su visuomenės normomis, įstatymais.“ Prisimenu situaciją, kai sulaužėme normą, aplankėme jaunuolius kur nebuvo galima eiti, atsisveikinant jie pasakė „o kad visi psichologai būtų tokie faini“. Suprantu, savo elgesiu mes sugriovėme tabu, bet tai galėjome padaryti nusižengę kažkokioms visuomenės normoms, tai galėjome padaryti tik per santykį“.


„Jaunuoliai sako „jeigu ne ta situacija kai padėjai, nebūčiau atsistojęs ant kojų“. Jaunuoliai išbando visas ribas, įžeidinėja žodžiais, bet supranti, kad tu esi kempinė. Gal sutikęs nepasiruošusį žmogų gatvėje, jie neišpils jam visą tą purvą, kurį išpylė man“.


„Žmogus tampa žmogumi tik santykyje. Jeigu santykis yra tik žeminantis ir baudžiantis, toks būna ir žmogus, norintis pykti ir keršyti. Tokiame santykyje kokį kuriame kaip gatvės darbuotojai žmogus priima savo vertę, sukuria kitokią pasaulio realybę, pradeda jaustis vertingesnis“.


Spauskite ant nuotraukos norėdami paklausyti.



69 views
bottom of page